Giluičio ežero tyrimai 1996–2005 metais

                                                                                Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto

                                                                                Zoologijos katedros docentas Egidijus Bukelskis

 

 

            Giluičio ežeras priklauso Nemuno baseinui. Jis ištįsęs iš šiaurės į pietus, dubuo išgulėtas ledo luisto. Ilgis – 2,7 km, didžiausias plotis – 1,5 km, vidutinis plotis – 0,8 km, plotas – 227,5 ha. Kranto linija, ypač vakarinė, vingiuota, 8,9 km ilgio. Ežeras termiškai seklus, vyrauja 7–8 m gyliai, o giliausia vieta  pietvakarinėje dalyje siekia 22,0 m. Vidutinis gylis – 8,9 m.

            Krantai skirtingo aukščio: rytiniai neaukšti, terasingi, lygūs, vakariniai žymiai aukštesni ir statesni, kalvoti. Ežeras atviras, jo pakrantės plikos. Dėl to šiauriniai ir šiaurrytiniai krantai ardomi. Atabradas čia siekia 100 m pločio.

            Į ežerą įteka du nedideli upeliai: į šiaurinę iš gretimų pelkių dalį – Ylytė, o į pietinės dalies vakarinį pakraštį – bevardis upelis. Vandens perteklius iš rytinės pusės Simnytės upeliu nuteka į Simno ežerą.

Vėjo įsibėgėjimo kelias (L, km) skirtingose kryptyse lygus:

                        L Š-P                 L V-R                 L ŠV-PR              L ŠR-PV

            0,95                 0,75                 0,86                 0,77

Remiantis šias duomenimis galima teigti, kad ežeras ventiliuojamas vidutiniškai. Atabradų plotis Giluičio ežere yra 47 m.

            Vandens augalija negausi. Tik pakraščiais tęsiasi neplačios meldų-nendrių juostos. Daugiausia sugaunama kuojų, karšių, ešerių, pasitaiko lynų, karosų, aukšlių. Anksčiau buvo įveista sykų, ripusų, syko-ripuso hibridų. Vandens skaidrumas anksčiau buvo 2,5–3 m, pastaraisiais metais sumažėjo ir vasarą siekia tik 1,5-2,0 m. Tai rodo padidėjusį triofiškumą.

Ichtiologinius tyrimus Vilniaus universiteto mokslininkai Gilučio ežere atlieka nuo 1996 metų. Jau tada mes susipažinome ir mums atlikti tyrimus padėjo gerbimas Alfonsas Kupčinskas. Jau prieš 10 metų jis reiškė susirūpinimą, kad Giluityje smarkiai sumažėjo žuvų, kad ežeras keičiasi. Šiandien mes tik galime patvirtinti jo žodžius.

1996–1997 m. Giluityje tyrimų metu sužvejota 10 rūšių žuvų (1 lentelė). Tyrimai buvo atliekami apskaičiuojant tik suaugusių žuvų (subrendusių) gausumą ir biomasę). Vyraujančios šio ežero žuvys buvo kuojos. 1996 m. jų gausumas buvo 28,9%, o biomasė – 8,7%. 1997 m. atitinkamai – 36,0 ir 51,3%. Sugavimuose vyravo 5–8 m. amžiaus kuojų individai, kurių vidutinė masė buvo 247 g.

1 lentelė. Giluičio ežero žuvų gausumas ir biomasė eksperimentiniuose sugavimuose 1997 metais

 

Žuvų rūšis

Bendras gausumas bendrijoje, %

Žuvų bendra biomasė, %

1. Aukšlės

14,3

3,1

2. Ešeriai

31,0

18,5

3. Karšiai

4,4

8,6

4. Kuojos

35,8

51,3

5. Lydekos

2,5

7,1

6. Plakiai

9,4

9,4

7. Pūgžliai

1,5

0,2

8. Seliavos

0,3

0,1

9. Vėgėlės

0,2

0,3

10. Lynas

0,6

1,4

 

Giluičio ežere jau prieš 10 metų dominavo karpinės žuvys: 1996 m. jos sudarė 60,9% (gausumas) ir 35,5% (biomasė), 1997 m. atitinkamai – 64,0 ir 72,4%. Todėl Giluitis pagal žuvų bendrijos sudėtį yra tipiškas daugiamaistis ežeras su skurdžia rūšine žuvų bendrija.

Svarbiausi ir gausiausi ežero plėšrūnai – ešeriai: 1996 m. jo gausumas sudarė 16,9%, biomasė – 12,7%, o 1997 m. – 31,0 ir 19,0%. 1997 m. Sugavimuose vyravo 6+ amžiaus ešeriai kurių vidutinis ilgis (L) – 21,0 cm, o masė Q – 116 g. Lydekos nebuvo gausios, nors 1996 m. jų biomasė eksperimentiniuose sugavimuose siekė 36,1%. Deja, vėlesniais metais lydekų smarkiai sumažėjo.

1997 m. tyrimų metu buvo sugauta tik viena seliava 3+ amžiaus: L – 24,5, Q – 108 g, (1996 m. sugavimuose seliavos gausumas buvo 16,9%, biomasė – 6,5%, vyravo 3+ ir 4+ amžiaus individai). Kadangi ežeras palyginti negilus (vidutinis gylis 8,9 m), tai seliavos, kaip ir vėgėlės, laikosi lokaliose, giliausiose ežero vietose (ypač vasarą, temperatūrinės stagnacijos metu).

1993 m. į Giluičio ežerą įleista 37500 syko šiųmetukų, kurių vidutinė masė buvo 9 g, tačiau nei 1996, nei 1997 m. nebuvo sužvejotas nei vienas sykas. Syko introdukcija į šį ežerą buvo nesėkminga. Be to, šiame ežere nėra tinkamų sykui nerštaviečių, profundalė tęsiasi beveik iki pat augmenijos zonos, kuri čia labai vešli, ežero šiaurinė dalis sekli, pakrantės užpelkėję, augmenijos pobūdis ištisinis, todėl tiek syko mitybai vasarą, tiek reprodukcijai ežeras netinkamas.

Giluičio ežere 1999 m. rugsėjo 2-3 dienomis tyrimai buvo atlikti profundalėje, t.y. giliau kaip 3,5-4 metrai. Eksperimentinės žūklės metu sugauta tik 5 rūšių žuvų: seliavos, lydekos, kuojos, karšiai ir ešeriai (1 pav., 2 lentelė). Visos šios žuvys ir sudarė bendrijos branduolį, tik lydekos, kuojos, ešeriai ir karšiai laikėsi sublitoralėje ir profundalėje iki 8 m gylio, o seliavos – nuo 10 iki 18 m ir giliau. Bendrai visos ežero giluminės dalies žuvų bendrijoje gausiausi buvo ešeriai (42,9%) ir kuojos (38,1%), o pagal biomasę dominavo ešeriai (39,5%), kuojos (26,7%), karšiai (17,6%) ir lydekos (11,4%).

Seliavoms gyventi tinkami plotai yra labai maži, nes vyraujantys gyliai tėra 7–8 metrai, o šiaurinėje dalyje dar sekliau – tik 4–6 m. Todėl bendras seliavų gausumas ir biomasė atitinkamai buvo tik 7,1 ir 5,5%.

 


1 pav. Giluičio ežero ichtiocenozės struktūra 1999 metais

 

 

 

2 lentelė. Žuvų gausumas ir biomasė Giluičio ežere eksperimentinių tyrimų metu 1999 m.

 

Rūšis

N/ha

Q (kg)/ha

Produkcija kg/ha

Produkcija, kg ežere/m.

Seliavos

16

2,8

0,7

163

Lydekos

1

2,8

0,7

165

Kuojos

41

6,7

1,7

395

Karšiai

10

4,3

1,08

254

Ešeriai

47

10,0

2,5

584

Viso:

115

26,6

6,6

1559

 

 

Eksperimentinių žūklių, vykdytų skirtingais metais, metu gauti duomenys parodė, kad ežere nuolat daugėja ešerių tiek pagal jų gausumą, tiek pagal biomasę. Manome, kad tam didelę reikšmę turėjo palankios mitybos sąlygos 1995-1996 metais. 1999 metų tyrimų duomenimis tuo metu Giluityje ešerių kasmetinė produkcija siekė 2,5 kg iš 1 ha, karšių – 1,1 kg/ha, kuojų 1,7 kg/ha, seliavų ir lydekų – po 0,7 kg/ha (2 lentelė). Iš viso bendras ežero produktyvumas buvo mažas ir sudaro 6,6 kg iš 1 hektaro. Tai visų pirma lėmė ne ežero trofiškumo lygmuo, bet labai intensyvi mėgėjiška žūklė. Mėginimai padidinti produktyvumą įveisiant ežerinius sykus buvo nesėkmingi ir mes jau tada nerekomendavome šių darbų tęsti. Ežerą buvo būtina žuvinti lydekomis, bet neturime žinių, kad į Giluitį buvo jų įleista. Tačiau buvo įleista peledžių, nors mes tyrimų metu jų nesugavome nei priekrantėje, nei profundalėje jokiais tinklais, tame tarpe ir seliaviniais. Tada ataskaitose mes teigėme, kad: „jeigu pasitvirtins preliminarios išvados, kad peledės ežere neprigijo, tai žuvinimas lydekomis tik padidintų bendrą produktyvumą ir sumažintų labai didelį smulkių kuojų kiekį priekrantėje. Padidėtų viso ežero produktyvumas.“ Deja, į šias išvada atsižvelgta nebuvo.

 

Giluičio ežero žuvys 2005 m. (giluminėje dalyje)

 

2005 m. vasarą giluminėje Giluičio ežero dalyje vėl atlikome ichtiologinius tyrimus. Tyrimų metu čia sugauta 3 rūšių žuvys – kuojos, ešeriai ir pūgžliai (3 lentelė, 2–3 pav.). Nei introdukuotų peledžių, sykų, o taip pat anksčiau gyvenusių seliavų ar vėgėlių sugauti nepavyko.

 

1 lentelė. Giluičio ežero žuvų gausumas ir biomasė 2005 m. vasarą

Rūšis

Gausumas, %

Biomasė, %

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

Kuoja

25,0

41,3

3,3

0,7

100,0

Pūgžlys

12,5

14,1

1,2

0,2

50,0

Ešerys

62,5

44,6

3,6

0,7

250,0

3

100

100

8,1

1,6

400

 

 

2 pav. Giluičio ežero giluminės dalies santykinis žuvų pasiskirstymas

 

 

3 pav. Atskirų rūšių žuvų apskaičiuotas gausumas (ind./ha) ir biomasė (kg/ha) Giluičio ežere 2005 m.

 

Manome, kad Giluičio ežeras iki šiol buvo tvarkomas neracionaliai. Nepakankamai skiriama dėmesio žuvinimui, visų pirma plėšrūnėmis. Peledžių ir sykų introdukcija buvo nesėkminga. Anksčiau gyvenusių sykinių žuvų – seliavų populiacija sunyko dėl labai nepalankių sąlygų (priekrančių uždumblėjimo, limneidų povandeninių pievų sunykimo sumažėjus vandens skaidrumui). Išvada – tolesnė introdukcija sykinėmis žuvimis netikslinga, o sykais – negalima. Ateityje būtina ežerą intensyviai žuvinti lydekomis, pabandyti įžuvinti starkius ir taip sumažinti vis gausėjančių karpinių žuvų kiekį.

 

Giluičio ežero žuvų mitybiniai ištekliai

Vidutinis zoobentoso gausumas 2005 metais Gilučio ežere buvo 460 egz./m2, biomasė priklausomai nuo buveinių ir gylio svyravo nuo 3,0 iki 44,1 g/m2 (4 pav.). Visoje ežero priekrantės (litoralės) zonoje labai gausu moliuskų dreisenų (Dreissena polymorpha), gyvena daug vėžiagyvių bei vabzdžių lervų. Giluminėje zonoje pagal gausumą vyrauja plunknėtaūsių mašalų (Chaoborus) lervos, taip pat gyvena mažašerės kirmėlės (oligochetai) ir chironomidų lervos.

Tyrimo metu Giluityje (išskyrus priekrantę, kuri netyrinėta) aptiktos sekančios zoobentoso rūšys: moliuskai (Bithynia tentaculata, plunknėtaūsių mašalų (Chaoborus sp.) lervos, apsiuvų lervos (Cyrnus sp., Molannna anqustata), uodų trūklių (Chironomus plumosus, Cryptochironomus gr. viridulus, Diamesa sp., Endochironomus sp., Polypedilum sp., Procladius sp.) lervos, lašalų (Ephemeroptera) lervos, dėlės (Erpobdella sp., Glossiphonia complanata,), mažašerės kirmėlės (Oligochaeta), uodų limonidų (Limnophila sp.) lervos.

4 pav. Gilučio ežero giluminėje dalyje vyraujančios zoobentoso rūšys

 

Giluminėje zonoje pagrindinę zoobentoso biomasė sudarė tik 3 grupės – plunknėtaūsių mašalų lervos Chaoborus sp., uodų trūklių lervos (Chironomus plumosus) bei mažašerės kirmėlės (Oligochaeta). Pagal gausumą vyravo plunknėtaūsių mašalų (Chaoborus sp.) lervos. Tai įrodo šio ežero giluminės dalies pašarinį skurdumą.

 

 

Sugrįžti į www.giluitis.com